Šį kartą nutariau parašyti apie vieną gydomąją procedūrą. Populiaru tapo „peršalimo“ ligas, slogą, kosulį gydyti inhaliacijomis. Tiesa, gydo ne inhaliacijos, o preparatai, kuriuos vaikai inhaliuoja. Deja retkarčiais jie ne gydo, o kenkia. Vaiko kvėpavimo takų gleivinė itin jautri, tad netinkami vaistai gali ją gerokai sudirginti ir net pažeisti.

Informacijos apie inhaliacijas, jų atlikimą ir tinkamus medikamentus nėra labai daug. Tikrai lengva pasimesti. Dirbdama girdėjau ne vieną mitą ar keistenybių apie šią procedūrą. Kažkas kažkur pakomentavo, kažkas pasakė ir tai pasklinda kaip taisyklė. Po metų nebeabejojame tuo nekaltu leptelėjimu, kuris neva jau tapo mokslininkų nustatyta taisykle.

Pirma reikėtų visiems sutarti, ką vadiname inhaliacija. Ne kartą teko „apsigauti“. Paskyrus inhaliuoti medikamentus, tėvai paprasčiausiai vaistus įpildavo į verdantį vandenį ir vaikas pasilenkęs virš puodo juos neva inhaliuodavo. Gerai bent kad vaikas neužsipylė ant savęs to verdančio vandens. Tad jei jau norime tokiu būdu gaminti karštus garus, gal geriau bulves ar kitas daržoves išvirti? Nuo jų gana ilgą laiką kyla šilti garai. Netinka medikamentų inhaliacijoms ir difuzoriai eteriniams aliejams garinti ar oro drėkintuvai. Jų gaminamų garų lašeliai yra per dideli, kad medikamentas būtų nunešamas iki smulkiųjų bronchų.

Pagal apibrėžimą, inhaliacija yra procedūra, kurios metu garuose esančios vaistinės medžiagos patenka į kvėpavimo takus. Taigi inhaliacijos yra tinkamos tik kvėpavimo takų infekcijoms gydyti. Svarbu paminėti, kad kvėpavimo takai prasideda ties nosies galiuku ir baigiasi alveolėmis – labai smulkiomis pūslytėmis, esančiomis bronchiolių galuose. Todėl prieš pradedant procedūrą reikėtų išsiaiškinti, kurią kvėpavimo takų dalį norime gydyti. O tam paprastai reikia gydytojo konsultacijos. Tikrai pasitaiko situacijų, kuomet inhaliuojamas vaistas skirtas bronchų astmai ar ūmiam bronchitui gydyti, nors vaikas tik sloguoja ar skauda gerklę. Naudos nebus jokios, deja gali pasireikšti pašalinės reakcijos. Beje, inhaliuoti preparatus, palengvinančius kosulį ar skatinančius atsikosėjimą, reikėtų bent kelias valandas prieš miegą. Nes jei inhaliacija atliekama vėlai ir vaikas visą naktį kosėja, nereikėtų stebėtis. Ko su vaistu paprašėme, tą ir gavome…

Rinkoje gausi įvairiausios kokybės inhaliatorių pasiūla. Renkantis aparatą, reikėtų gerai apgalvoti kokiam vaikui jis bus skiriamas. Koks jo amžius ir kokiomis ligomis jis dažniausiai serga. Jei aparatas bus naudojamas mažam vaikui, perkant reikėtų atkreipti dėmesį ar yra vaikiška kaukė. Jei vaiką gąsdina bet kokie garsai ar grėsmingi prietaisai, reikėtų rinktis kuo tylesnį ir mažesnį. Negaliu patvirtinti, kad įvairių gyvūnėlių formų ar su prikabinamais žaisliukais inhaliatoriai mielesni patiems mažiausiems. Greičiausiai galioja toks pats principas kaip ir su naktipuodžiais – net ir gražiausių ir muzikėles leidžiančių vaikai dažnai bijo. Vis tiek prie aparato reikės pratintis kaip ir prie puoduko. Svarbiausia, kad ir kaip nuobodu kai kam būtų, reikia perskaityti aparato instrukcijas. Ypač jei aparatas gamina įvairaus dydžio garų daleles. Didesnio dydžio dalelės nusės viršutiniuose kvėpavimo takuose, mažiausio – bus nunešamos į pačias plaučių gilumas.

Jei tik yra galimybė, įsigykite savo inhaliatorių. Skolintis nerekomenduojama, nes negalėsite niekaip užtikrinti apsaugos nuo infekcijos, kuria sirgo prieš jus inhaliavęs vaikas. Dauguma virusų ir bakterijų ilgai neužsibūna, greitai žūsta. Bet yra tikimybė, kad inhaliatoriaus vamzdeliuose apsigyvens kokia itin pavojinga bakterija. Yra aprašyta atvejų, kaip tokiu būdu paplito tuberkuliozė tarp giminaičių.

Kaip ir geriami, taip ir inhaliuojami preparatai turi būti naudojami pagal pateikiamas rekomendacijas. Vaisto anotacijoje turi būti pažymėta, kad  vaistą galima inhaliuoti. Ne kartą teko išgirsti, kad kai kurie farmacininkai pataria inhaliuoti sirupinės formos augalinius preparatus. Plinta klaidinančios rekomendacijos inhaliuoti eterinius aliejus kompresoriniu ar tinkleliniu aparatu. Visada patariu tėvams pirma vadovautis logika ir savo galva. Jei aparatas nustatytas gaminti itin smulkias aerozolio daleles, tai su tomis dalelėmis eteriai ar sirupo lašeliai bus nunešami iki pačių smulkiausių kvėpavimo takų. O jeigu eterinis aliejus nekokybiškas ir iš teisų pridėta aliejaus (rapsų, alyvuogių, saulėgrąžų ar kt.)? Nežinia kiek laiko plaučiuose jis pasiliks. Ten esanti labai jautri gleivinė neturi stiprios imuninės apsaugos, būdingos viršutiniams kvėpavimo takams. Sukelti pažeidimai gali būti negrįžtami. Netinkamai naudojami eteriniai aliejai gali sukelti bronchų spazmus ir pasunkinti vaiko savijautą. Eukaliptų, arbatmedžių, čiobrelių ir kiti eteriniai aliejai gali sukelti į alergiją panašius simptomus.

Turėtų būti viskas aišku – inhaliuojami cheminiai medikamentai skiriami pagal aiškias indikacijas. Bet ar tikrai reikalingos inhaliacijos su vandeniu? Noriu patarti gydytojams, kad jie akcentuotų su kokiu vandeniu reikia inhaliuoti – su paprastu geriamu, fiziologiniu tirpalu ar mineraliniu. Pasakymas „inhaliuokite su vandens garais“ tėvų gali būti suprastas skirtingai. Trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų.

Inhaliacijos su paprastu geriamu vandeniu, kuriame yra įvairiausių mineralinių medžiagų, drėkina kvėpavimo takus, mažina gleivinės paburkimą – palengvina uždegimo simptomus. Tuo pačiu nesukelia mikroelementų koncentracijos disbalanso kvėpavimo takuose. Jei burnos gleivinė išdžiūvusi, jei vaikas kosėja sausu dirginančiu kosuliu, vandens inhaliacijos puikiausiai padės. Jei vaikui pasireiškė laringito simptomai, pakimo balsas ar yra užburkusi nosies gleivinė, vėsūs vandens garai tikrai nepakenks. Nežymų patinimą vėsuma sumažins. Prasirgus kvėpavimo takų infekcija, ypač bronchitu, gleivinė būna pažeista ir sudirginta. Vanduo su nedirginančiomis gleivinės mineralinių medžiagų koncentracijomis bus kaip tik tas, ko labiausiai reikia. Kad gleivinė atsistatytų, reikia pakankamai drėgmės.

Vienas iš dažniausiai skiriamų inhaliacijoms tirpalų, tai fiziologinis. Pirmiausia noriu paklausti – kiek iš mūsų yra ragavę šį tirpalą? Jis yra pakankamai sūrus. Turbūt ne paslaptis, kad geriant sūrų vandenį džiūva gleivinės ir norisi dar gerti. Tuomet šis tirpalas tiks tada, kai reikia „padžiovinti“ kvėpavimo takus – kai gausi sloga ar itin drėgnas kosulys. Dar druska tinkama dezinfekcijai. Tad puikiausiai jis tiks pačioje ligos pradžioje, kol dar liga neįsibėgėjus. Galbūt pavyks sumažinti virusų ir bakterijų kiekį. Tačiau jei vaiką vargina intensyvus sausas kosulys, kosulio metu jis dirgina kvėpavimo takų gleivinę ir didėja pažeidimas. Inhaliuojant tokioje situacijoje fiziologinį tirpalą, gali pasireikšti principas „kaip druska ant žaizdos“. Jei po inhaliacijos vaikas kelias valandas intensyviai kosėja, net iki ašarų, daugiau inhaliuoti šio tirpalo nereikėtų. Kažkada paklausiau inhaliatorių gamintojų atstovų Lietuvoje, kodėl taip dažnai skiriamas inhaliuoti fiziologinis tirpalas? Gavau keistą atsakymą: „greičiausiai tam, kad daug kalkių turintis vanduo iš vandentiekio nepažeistų aparato“.

Na ir dar vienas „vanduo“, tai mineralinis, kuriame yra įvairiausių mineralų didesnėmis koncentracijomis. Daug jų yra prekyboje: „Vytautas“, „Birutė“ ar „Borjomi“. Ne veltui mineraliniai vandenys mums asocijuojasi su sanatorijomis. Šie tirpalai labiau tiks reabilitacijai, t.y. atsistatymui po persirgtos ligos. Kaip ir vis populiarėjantys druskų kambariai. Noriu atkreipti dėmesį – ūmios ligos atveju reabilitacija netaikoma. Neretai sergantys vaikai, nuėję į druskų kambarį, grįžta pas mane pasireiškus bronchų spazmui. Kosėja tuomet iki pykinimo. Panašiai ir po inhaliacijų su mineraliniu vandeniu būna. Nevalia pradėti sveikatą gražinančių procedūrų, vaikui dar sergant ūmia liga. Inhaliacijos tiks tada, kai lieka drėgnas kosulys ir vaikui reikia paskatinti atsikosėjimą, kai yra gana daug gleivių kvėpavimo taukuose. Tuomet nusėdusios druskos skatins kosulį.

Dažnai manęs klausia, kiek laiko reikėtų inhaliuoti. Rekomenduojama inhaliuoti 10-15 minučių arba kol pasibaigia paskirto inhaliuoti vaisto dozė. Tačiau kiekviena procedūra turi užtrukti tiek, kad nesukeltų vaikui diskomforto. Jei vaikas po 5 minučių pradeda verkti, muistytis, inhaliaciją reikėtų nutraukti. Tuo labiau, jei vaikas verkia tik pamatęs aparatą, per prievartą nereikėtų inhaliuoti. Verkimas, rėkimas ir patiriamas stresas atneš daugiau žalos nei pati procedūra naudos. Visada galima rasti kitą gydymo būdą.

Gajus mitas, kad negalima vaikui atlikti inhaliacijų, jei jis karščiuoja. Bandau rasti paaiškinimą iš kur toks patarimas atsirado. Be abejo, jei vaikas aukštai karščiuoja, labai blogai jaučiasi, nereikėtų papildomai jo varginti procedūromis. Pirma reikėtų duoti medikamentų, kurie palengvins jo būklę, pavyzdžiui vaistų nuo temperatūros. Bet jeigu vaikas gerai jaučiasi, temperatūra nukritusi, nesugalvoju jokio argumento, kodėl jam negalima inhaliuoti. Tik iš karto po inhaliacijos vaiko nereikėtų vesti į lauką, ypač žiemą. Po maudynių vonioje vaiko gi taip pat neleidžiame jo į lauką.

Pabaigai norėčiau patarti –  jei vaikas po atliktos inhaliacijos jaučiasi blogai, ypač jei prasideda intensyvūs kosulio priepuoliai, daugiau inhaliacijų netaikykite su tuo preparatu. Nesvarbu net jei gydytojas paskyrė šią procedūrą. Vaikui gydymas turi padėti, o ne sargdinti. Geriau bandykite su gydytoju surasti kitą gydymo būdą. Inhaliacijos tikrai yra veiksmingos, kai jos atliekamos laiku, su tinkamais preparatais ir kai vaikui jos patinka.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s